Fontanas

(Skaitykim ir fontanas čia yra)

Gabrielle vis nenustodama intencyviai mąstyt ateina prie fontano.Sustojusi apsirairė aplink, atsirėmė į jo kraštą.

Ateina čia su Katherina, ir pamato Gabrielle.

Paleidžia K delną, pažvelgia į G, pakreipia galvelę.

Mato, kad Gabrielle, truputi pasinėrus į transą, todėl pasisuka į Kath,
- Na, ji tikrai čia, - sukrizena.

- Kaip tu ir sakei,- palinguoja galvą, sukrizena.

Prisėda ant fontano krašto, dar kart pažvelgia į dukra, paskui šypteli Kath.

Taip pat atsisėda prie fontano, rankute paliečia vandenį.

Sėdi susimąstęs apie kažką ir žvelgia į tolį.

Staigiu judesiu pasuka galvą į Klausą.
- Kaip matau dviese pasikalbėt niekada nepavyks,-dirbtinai šypteli, bet žiūri tik į Klausą.Bent jau kolkas visiškai suignoruodama Kath, arba tiesiog nekreipdama į ją dėmesio surimtėja ir krenkšteli.
- Man..Na kita vertus ne man..Reikia tavo paslaugos.-žiūri tėvui į akis.-tikiuosi tau tai nepasirodys kvaila, ar kad aš per daug iš Tavęs prašau..

Žvelgdamas į ją išklauso,
- Gal tu pirma prašyk, sakyk, o sprendimus ir galvojimus palikim vėlesniam laikui, - linkteli, nujaučia ko ji prašys, bet šito neišduoda.

- Tu gal net ir žinai ko prašysiu,-nepastebėjusi jokio nekantrumo ar nustebimo Klauso veide bandė spėti.-Willai reikia tavo kraujo.-tiesmukai bet gana lėtai ir atsargiai pasako.-Ir būtent aš prašau, o ne ji, nes juk supranti.Principai ir panašiai.-atsidūsta.
- O aš jai dėl to mirt neleisiu.

Rankute vis dar liečia vandenį. Pažvelgia į besikalbančius G ir K, tada vėl nusuka akutes į jos ranką vandeny.

Žvelgia įdėmiai į ją,
- Ir tu manęs šito prašai, kaip tėvo, kad padėčiau tavo mamai? - pasitikslina ir sukonkretina prašymą.

Tiesiog linktelėjo, kiek viltingai žiūrėdama į tėvą.
- Aš nenorėčiau kad ji mirtų dėl to, kad nenorėjo savo vaiko tėvo paprašyti paslaugos..

Linkteli trumpai, lyg sakydamas, kad supranta ją.
- Bet, ar tu klausei, kas jai įkando. Nes kiek žinau tomis naktimis, daugiau nebuvo jokių klajojančių vilkolakių,- kilsteli antakiuką laukdamas ką atsakys dukra.

Kelias trumpas akimirkas bandė prisimt jų pokalbį.
- Esu beveik tikra, nes įkandimas buvo būtent kaip vilkolakio.Net neklausiau.-pasiraukė, juk Gabriellei vistiek svarbu, kad ir kieno ten įkandimas, jį reikia išgydyk.
- Supranti, kad ir kas ten buvo, aš pasiruošus padaryt viską kad tai išgytų.Žinau ką reiškia netekti, ar kitu atveju net neturėt progos pažint, vieno artimiausių žmonių, todėl nenoriu to pajust dar kartą.-žvilgtelėjo į Klausą.

Išklauso ją,
- Gerai, duosiu jai savo kraujo. Nors gal ir neturėčiau to daryti...,- nutęsia gan tyliau.

- Dėl manęs.-išspaudė vis dar vildamasi, jos Klausas ją supras.

Matydamas jos veideli, nejučiom suima juokas,
- Pagydysiu ją,- linkteli vis dar besišypsodamas.

- Ačiū.-pati nejučiom sukikena, pastebėdama kokių priemonių turėjo imtis ir kaip tai jai netinka.

Linkteli,
- Dar nėra už ką dėkoti,kol nieko nepadariau.

- Na taip.Bet aš tikiuosi, kad padėsi.-tarstelėjo.

Nusišypso ir linkteli,
- O tu atkakli,- sukrizena.