Upė

Apkabina ją viena rankute per pečius ir nežymiai atsidūsta,
- Aš taip pat...

Taip besėdėdama prisiminė geras akimirkas su juo ir jos skruostukais pradėjo riedėti ašaros, Paulė įsikniaubė veidu į savo rankas, kad Damon'as nematytu jos vėl verkiančios.

Žinoma jis ne kvailas, suprato,kad mergina verkia. Todėl priglaudžia ją prie savęs ir apkabina jau abiem rankom,
- Nusiramink, - sušnibžda ramindamas.

-Negaliu, viskas nėra taip lengva, kad galėčiau išlikti tokia stipri kokia apsimetu,-pasako vis dar užsidengusi veiduką

Švelniai glosto jai nugaryte,
- Negalvojau, kad mūsų pažintis taip toli nueis.

-Mes visi pagalvojam tik tada kai viskas įvyksta, bet niekada nepagalvojam apie pasekmes ir man daugiau nebeišeina valdytis neprisilietus prie tavęs ar laikytis nuo tavęs atokiai,-pakelia į jį apsiašarojusias akytes

Nuvalo, nuo jos skruostų ašaras,
- Tai gal geriau mums nebesimatyti...,- tyliai tarsteli.

-Jeigu tavęs nematysiu, išvis išeisiu iš proto,-atsidūsta ir nuleidžia akytes

Nebežino ką besakyti, atsidūsta tyliai ir vis laiko ją apkabinęs.

-Dabar su mielu noru eičiau nušokti nuo kokios uolos,-rimtai pasako ir vėl paslepia veiduką tarp rankų

Suima delnais jos rankytes ir patraukia nuo jos veido. Žvelgia jai į akis,
- Nė negalvok apie tai. Jei būčiau norėjas,kad mirtum būčiau nesustojęs tada,- žinoma kalba apie tai, kaip jis gėrė jos kraują.
- Ir nebūčiau padėjęs, kai buvai sužeista. Todėl ir dabar tau to neleisiu,- pasako ryštingai.

-Bet jeigu tai padaryčiau bent tau tau būtu ramiau gyventi kai nereikėtų klausytis mano beprasmių sapaliojimų kaip tave myliu ir koks tu man reikalingas,-pažiūri jam į akis

atsisėda kažkur nusprendžia nesikišti ,bet niekur ir neis toliau klausos jų

- O kas sakė,kad aš dėl tavęs neramiai gyvenu? Aš ramus, kaip belgas,- šypteli.

-Tu ramus, aš ne,-gūžteli petukais
Vėl pati nesuprasdama ką daro uždeda rankytes jam ant skruostų taip suimdama jo veidą ir pažiūri į tiesiai jam į akis.
-Tu net neįsivaizduoji kaip tavęs pasiilgstu,-vis laiko jo veidą kol vėl susiprotėjusi ką daro staigiai patraukia rankytes

Žvelgia į ją,
- Gal ir suprantu,- tyliai tarsteli.

-Dieve Damon'ai aš taip tau pavydžiu. Tu šneki taip ramiai ir visai be emocijų lyg tau visiškai niekas nerūpėtų, nors iš esmės turbūt ir nerūpi. Ir pavydžiu tau dėl to, nes aš nemoku į viską taip ramiai žiūrėti,-pažvelgia į jį

Linkteli,
- Tokiu, kaip aš gera būti vien todėl, kad gali išjungti savo jausmus ir emocijas bent dalinai.

Atsidūsta ir padeda galvytę ant jo peties.
-Norėčiau kartais savyje paspausti kokį nors mygtuką, kad nustočiau šnekėti, jeigu tada kai mes pirmą kartą permiegojom nebūčiau prasitarus apie savo jausmus tau galbūt dabar būtu buvę viskas kitaip, galbūt dabar nesėdėčiau čia ir neaiškinčiau kaip man sunku be tavęs ar kažkas panašaus, to nebūtu buvę jeigu galėčiau savyje išjungti kalbėjimo dovaną,-laikydama galvytę ant jo peties pažvelgia į upę

- Kodėl manai,kad butų buvę kitaip? Tu dėl to nekalta, tai aš su tavim elgiuosi žiauriai,- uždeda delniuką jai ant peties taip apkabindamas ją viena ranka.

-Būtu galima viską pakeisti, kad nesielgtum su manim žiauriai, bet vienas iš mūsų to nenori ir tikriausiai aš tave suprantu,-žvelgia kažkur į upę

Pažvelgia į jos akis,
- Tikrai tai nėra todėl, kad aš nenoriu. Ankščiau tau jau minėjau to priežastis.

-Viena iš priežasčių tokia, kad tu esi Damon'as ir negali palaužti savi išdidumo dėl to, kad kažkas galėtu padaryti tave laimingu,-pažiūri jam į akis ir dabar su pilna drąsa paglosto rankyte jo skruostą

- Gal aš nenusipelniau tokiu būti,- tebežvelgia jai į akis,vis dirstelėdamas į jos rankyte.

-Tau atrodo, kad nenusipelnei, o aš manau, kad nusipelnei atsižvelgiant į tai ką tau teko patirti prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų,-vis žiūri jam į akis ir laiko rankytę ant jo skruosto